Buvo laikai...
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, zvelgiant atgal, sunku
patiketi, kad mums pavyko isgyventi iki siu laiku. Vaikysteje mes masinose
vazinejome be saugos dirzu ir pagalviu. Silta vasaros diena pasivazinejimas
arkliu pakinkytu vezimu buvo neapsakomas malonumas. Musu lovytes buvo
ismargintos ryskiais dazais, turinciais dideli svino kieki. Ant vaistu
buteliuku nebuvo slaptu dangteliu, durys daznai neuzsirakindavo, o spintos
neuzsirakindavo niekada. Mes gerem vandeni is koloneles ant kampo, o ne is
plastikiniu buteliu. Niekam negalejo sauti i galva dvirka vazineti su
salmu. Siaubas.
Valandu valandas mes meistravome vezimelius ir paspirtukus is lentu ir
savartyne rastu guoliu, o kai pirmakart leidomes nuo kalno, prisimindavom,
kad uzmirsom pritaisyti stabdzius.
Kelis kartus ivaziave i spygliuotus krumus mes isspresdavome sia problema.
Mes iseidavom is namu ryte ir zaidem visa diena, grizdami tada, kai
uzsidegdavo gatves zibintai ant mediniu stulpu, ten, kur jie buvo. Visa
diena niekas negalejo suzinoti, kur mes. Mobiliu telefonu nebuvo! Sunku
isivaizduoti. Mes pjaustemes rankas ir kojas, lauzydavomes kaulus
issimusdavome dantis, ir niekas nieko uz tai nepaduodavo i teisma. Visko
buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes musemes iki
kraujo ir vaiksciojom su melynem, priprasdami nekreipti i tai demesio.
Mes valgem pyragelius, ledus, gerem limonada, bet nuo to niekas nestorejo.
Is vieno butelio gere keli zmones ir niekas nuo to nenumire. Mes neturejom
zaidimu priedeliu, kompiuteriu, 165 palydovines televizijos kanalu,
kompaktiniu disku, mobiliu telefonu, interneto... Ziureti multiplikacinio
filmo visu buriu nesdavomes i artimiausius namus, juk videomagnetofonu taip
pat nebuvo!
Uztai mes turejom draugu. Iseje is namu mes juo rasdavom. Mes vazinejom
dviraciais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sededavom ant
suoliuko, ant tvoros ar kiemuose zaisdavom futbola. Kai mums kas nors buvo
reikalingas, mes pasaukdavom po langais, ar tiesiog uzeidavom pasimatyti.
Atmenat? Be isankstinio skambucio!
Mes sugalvodavom zaidimus su pagaliais ir konservu dezutemis, mes soduose
vokdavom obuolius ir valgem vysnias su visais kauliukais, ir kauliukai musu
pilvuose nesudykdavo.
Kiekvienas nors karta buvo uzsirases i ledo rituli ar rankini, bet labai
mazai kas papuole i komanda.
Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todel likdavo
antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami i 10 lygiu, o
pazymiai teoriskai apimdavo 5, o is tikro 3 balus. Per pertraukas mes
liedavom vienas kita vandeniu is senu daugkartiniu svirkstu! Musu poelgiai
buvo musu. Mes buvome pasiruose pasekmems. Sleptis nebuvo uz ko. Praktiskai
neturejome supratimo apie tai, kad galima issipirkti nuo milicijos ar
isvengti armijos. Tais metais tevai paprastai stodavo istatymo pusen,
galite sau isivaizduoti!? Ta karta dave daugybe zmoniu, kurie moka
rizikuoti, spresti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog
neegzistavo. Mes turejome pasirinkimo laisve, rizikos ir nesekmes teise,
atsakomybe, ir mes kazkaip ismokom tuo visu naudotis. Jei jus vienas is
sios kartos, as jus sveikinu. Mums pasiseke, kad musu vaikyste ir jaunyste
pasibaige iki tol, kai valdzia nupirko jaunimo laisve uz rieducius,
mobilius telefonus, zvaigzdziu fabrika ir klasiskus dziuveselius. Su ju
bendru sutikimu. Ju paciu labui...
Is tikro pasaulio stebuklu yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes
prie ju pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas - pirma
tarybine priemone vyrams po skutimosi? Atsimenate? O toki stebukla, kaip
automobilio Moskvic 412 tiuninga? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso
priekinio stiklo pakrastyje, kailiu aptrauktas vairas, pavaru lazdeles
galas is epoksidines dervos su rozyte viduje.
Kelnaiciu guma - tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik
kelnaites, bet ir pirstinaites!
O kino teatruose? Lazerines rodykles taskas ant pagrindinio veikejo kaktos
- kiek daug ziurovu stebejo ji drebancia sirdimi! Pyragelis su uogiene -
argi ne stebuklas? Niekada neatspesi, is kokios puses istekes uogiene!
O va sitas nuostabus mamos isvedziojimas - "As tau dabar perku, bet tai tau
gimtadienio dovana"?!
Arba si stebuklinga mociutes fraze - "Tik stiklainius grazinkit!" O
saldytuva ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas!
Trauki uz rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki siol guli
saldytuvu dureliu sone? Ne, ne kiausiniai. Ir ne pomidoru padazas. Dureliu
sone guli...vaistai! Nemokama medicina - irgi stebuklas. Gydytojas vienas,
o eiles dvi - viena su talonais, kita - uzsirasiusiuju eile. Dar yra ir
trecia - "as tik paklausiu!"
Kiek ju dar buvo, tu pasaulio stebuklu... Mazas langelis is virtuves i
vonia - i ka pro ji ziureti, paaiskinkit? Avalynes saukstas - arkliukas...
Dantu milteliai - valo ir dantis, ir sidabra... Sysiojantis berniukas ant
tualeto duru... Televizorius "Rubin" - imi reples ir bim-bim-bim! Glaudes
su inkariuku... atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! O jus sakote -
"Septyni pasaulio stebuklai!"
Mes anksciau dareme tai, ko dabar niekada ir nedristume padaryti. Dar
daugiau - jei siandien nors karta padarytum tai, ka anksciau darydavai
nuolat - taves nesuprastu, o gal ir silpnaprociu isvadintu. Na, pavyzdziui,
gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovedavo stikline - visiem
viena. Siandien niekam ir i galva neateitu gerti is bendros stiklines! O
anksciau juk visi juk gerdavo is tos stiklines, papurske i ja vandeniu is
fontanelio. O juk vandens fontanelis kartais neveikdavo... Vis tiek
gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys melynanosiai naudojo ta
stikline savo gerimams. Isivaizduokit, tik isivaizduokit - jie SUGRAZINDAVO
stikline. Netikit? Taciau tada tai buvo iprasta!
Budavo - namuose dumai, visame bute aitrus kvapas. Lentele tokia, su
juodomis linijomis. Ka jus sau isivaizduojat? Sekta? Ne, tai
is-de-gi-ni-mas. Milijonai vaiku degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga.
"Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga..."
Mergaites, o jus atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas
pasaulyje nezino sio zaidimo taisykliu!
O Gorbaciovo portretai be demes ant kaktos, atsimenat? Iprasta... O juk mes
atsimenam tuos laikus, kai Dzeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis!
Daug buvo tokiu iprastu dalyku - talkos pavasari, darbas kolukyje rudeni,
skiestas alus aludeje.
Tai buvo iprastu dalyku neiprasti laikai...

pashiurpusios sekmadienio minutes sulindusios i seno palto kishene pasistiebusios ziuri pro krashta i medini kresla kur susivyniojus i siulu kamuoli sedi vaikyste basom kojom ir pieno usais ir medumi kvepianchiom mintim....

Na as dar priklausyciau tai jusu kartai, bet....jau esu sugadinta mobiliuju telefonu, interneto ir mineralinio vandens is parduotuves be to, nuo pat gimimo buvau individualiste, todel bendruomeniskumo jausmo kazkaip nepasigendu...tik vat baisu darosi pasiklausius niolikiniu ar pradinuku kalbos [triauksciai keiksmazodziai, pokalbiai rukalu, alkoholio temomis ir t.t.]... O del to, kad "senoji" karta moka prisitaikyti, spresti problemas, tai nelabai sutinku, nes is tos kartos taip pat yra labai daug zmoniu, kurie neprisitaiko prie kintancios aplinkos ir patys tampa problema visuomenei. Zinoma, ateinancioje kartoje tokiu zmoniu, deja, ne ka maziau

Aha, atsimenu daug gero apie tuos laikus. Bet taip pat atsimenu, kaip Vilniuje, miesto centre, tekdavo 5 dienas išsiversti be vandens (be jokio, visiškai, nešdavomės kibirais iš kito kvartalo), kaip reikdavo spėti išnešti šiukšles, nes tik konkrečiu laiku, kartą per dieną atvažiuodavo šiukšlinė. Ir kartais ji neatvažiuodavo. Ir nelikdavo, kur tas šiukšles dėti. Atsimenu didžiules chuliganų gaujas, apie kuriuos niekas nekalbėdavo, bet nuo kurių joks praeivis neturėdavo JOKIŲ šansų išsisukti, nebent atidavęs viską, ką turi. Taip pat - krūvas raudonų vėliavų ir plakatų "Šlovė Spaliui", "70 metų revoliucijai", etc., atsimenu televizijos laidas, kai per visas programas nuo 20 iki 23 valandos eidavo TSKP suvažiavimo transliacija, atsimenu, kaip apelsinų būdavo galima gauti vieną kartą per metus, atstovėjus 2 valandas eilėje, jei pasiseks. O bananą paragavau, tik būdamas 10-ies, o klasiokai paskui manim netikėjo (bananą - iš kur, ką tu čia meluoji?). O duona "Palanga"... Kai ji pasirodė, stovėdavome eilėje - jos atveždavo į parduotuvę 6 vakaro, o eilė stovėdavo nuo 5. Ir išpirkdavo per pusvalandį, ne visi net gaudavo. Ta duona buvo tokia skani, kad valgydavau ją vieną, be nieko. O dar geriau - su pienu. Aišku, jei pieno rasdavau parduotuvėje ne vakarykščio. O dar - buvau spaliukas ir tekdavo dirbti. Tvarkyti karių kapus, nešti gėles prie Lenino paminklo, rinkti gatvėje šiukšles ir pan. O jei išsisukdavai - rašydavo blogus pažymius, grąsindavo išmesti iš mokyklos, svarstydavo tėvų susirinkime... O dar būdavo epidemijos. Dabar jų nebūna. Mano mokykloje buvo geltos epidemija, susirgo daugiau, nei 100 vaikų (trečdalis mokyklos), epidemija persidavė į kelias aplinkines mokyklas, man pasisekė - buvau vienas iš pirmųjų, todėl pakliuvau į ligoninę. Kiti nepakliuvo, todėl dalį jų atveždavo į ligoninę vėliau, su komplikacijomis, be sąmonės. O dar būdavo kažkokie dėdės, kurie klausinėdavo apie tai, kas ką kalba, kieno tėvai vaikščioja į bažnyčią, etc... Tiesa, mūsų klasėje tai labiau darė auklėtoja. Ji buvo ištikima partijai ir pati įduodavo, ką reikia. O apsipirkti važiuodavome į kaimą - mieste nebuvo prekių, tuo tarpu kaime už surinktus grybus būdavo galima gauti talonų, o su talonais - geresnių sportbačių ar pan. O televizorių buvo galima nusipirkti, 2 metus pralaukus eilėje. O mašiną - pralaukus 15 metų. O butą gauti - pralaukus 25 metus. Bet tai buvo nesvarbu, aš dar tik mokiausi, ir nesukau dėl to sau galvos. Mokykloje visi žinodavo, kada bus Hitlerio gimimo diena - tą dieną visus tikrindavo, kas ateidavo be spaliuko ar komjaunuolio ženkliuko, be pionieriaus kaklaraiščio, iškart būdavo kviečiamas pas direktorių. Ir, dažniausiai - išmetamas iš mokyklos, paliekamas antriems metams ar dar kaip nors sudorojamas. Bet mes priešinomės. Mes paišėme svastikas, nes žinojome, kad TIE jų nekenčia. Mes piešdavome Gedimino stulpus, nes žinojome, kas esame. O kai prasidėjo Sąjūdis, ir aš atvirai pradėjau šnekėti, kad rusai - okupantai, man pagrąsino, kad išmes mane iš mokyklos. Už antitarybiškumą. O aš pasakiau - taip, išmeskit, KŪRVOS. Ir mane tyliai išmetė. Į kitą mokyklą, toliau nuo savo akių. Vat tokia buvo romantika. Tarybinė romantika.

Tai vat. O šiaip - gražus laiškas, idealizuojantis vaikystę. Tarp kitko, kilęs iš JAV, paskui pakliuvęs į Vokietiją, kur papildytas ir perdirbtas vakarietiškais įsivaizdavimais apie SSRS, o paskui - pakliuvęs į Rusiją, kur išverstas ir vėl papildytas, jau tarybiniais įsivaizdavimais, o paskui - jau išverstas į lietuvių kalbą. Omnio groupsuose visą istoriją to laiško atsekė

Bet vis vien, gražu

NU po teisybei du nuostabus pasakojimai...bet zinot...visada zmones traukia romantika...todel man draugiskesnis atrodo MV pasakojimas...

Bet...neverta veltis i politika...reikia vistiek siek tiek tureti nostalgijos, nes, kazkas gero tikrai buvo....(man buvo)....

Žinoma, maloniau prisiminti tai, kas buvo gražu Ir kai prieš porą dienų tą pirmą pasakojimą prisiminiau, tai apėmė nostalgija, viskas pasirodė taip gražu... O paskui pagalvojau - negi iš tikro taip buvo? Buvo kitaip. Ir labiausiai kitaip buvo mumyse. Musyse. Muse. Mumese. Vat.

O dabar mes jau senstam, jau nusiviliam daugybe dalykų. Ir viskas mums yra kitaip

Turbut tokia yra zmogaus butis - ieskoti geriau ir visada rasti tik praeiti

augo karta obelis.o po jos sakomis pavesyje zaide berniukas.bet berniukas viena karta dingo.... ir ilgai ilgai obelis lauke savo berniuko.
o atejo ne berniukas-o jaunuolis.
-kas yra? mano berniuk?-paklause obelis
-as neturiu pinigu.-acake berniukas
-tai nuraskyk mano obolios,nunesk pardot ir turesi pinigu-patare jam obelis.
ir vel ilgai ilgai obelis lauke savo berniuko.....
O a tejo ne berniukas-atejo jaunuolis.liudnas,nusimines
-kas yra? mano berniuk.paklause obelis
-as neturiu kur gyventi.
atsake jis
-tai nukirsk mano sakas ir pasistatyk nama.patare jam obelis
berniukas taip ir padare....
ilgai ilgai obelis lauke savo berniuko....
o atejo ne berniukas o pusamzis vyras.....
nusimines.....
liuudnas.....
-kas yra??
-mano berniuk? paklause obelis.
-as noreciau plaukti y visas 4 pasaulio puses
pasake berniukas.
-tai nukirsk mano kamiena-pasidaryk valti ir plauk!!!
taip berniukas ir padare....
ilgai ilgai obelis lauke savo berniuko........
o atejo ne berniukas o senas senas zmogus........
KA AS TAU DAR GALIU DUOTI?MANO BERNIUK?
paklause obelis.
-o ko daugeu senam zmoguj bereikia?
paklause berniukas ir acisedo ant kelmo....