Vis maziau zmoniu mus supa judant i prieki, taciau tavo kaip zmogaus patirtis dideja. Pvz., praradusi 4 draugus tu turi didesnes ir ivairesnes gyvenimiskos patirties nei juos turedama kaip draugus - jau gali pasakyti "o buna ir taip, o zmones pasielgia ir anaip". Nesakau, kad ta neblizganti patirtis yra pageidautinas dalykas tavo gyvenime, bet... pvz turejau tokia drauge. dabar jos nebeturiu, bet ir dziaugiuosi, kad nebeturiu. nors buvo viena is tu vadinamu "super draugiu". dziaugiuosi, kad musu keliai issiskyre, nes su tokiu zmogum tikrai nebenoreciau tureti jokiu reikalu

tai vat iki siol galiu suskaiciuoti 11 super draugiu. taciau ju siuo metu likusios 4. atrodo nerealus praradimas, bet man ju uztenka, nes zinau, kad jos geriausios is tu, kurias turejau. zinau, kad norisi neprarasti ne vieno draugo, kad ne vienuose santykiuose nebutu pykciu, isdavysciu ir t.t., taciau ar tai realu? Juk buna, kad ir mes patys tiesiog pasitraukiame is kitu zmoniu gyvenimo, ne tik is musu gyvenimo kas nors iseina
