Vistik , kaip čia besakytume, taip, realiai kiekvienas stresą pergyvena savaip, sutinki?
Ar stresas visada ves į tobulėjimą- klausimas, ir nemažas : žiūrint kokio pobūdžio jis?- vienam kalbą atima ir tarsi paralyžiuoja (tada nieko gero nelauk), kitam- taip, spyris šiknon judėt į priekį, net naudinga. Bet stresas nepasirenkamas ir jo stiprumas taip pat , kaip ir streso priėmėjas nepasirenkamas - viena, tai nerimas dėl egzaminų ar dėl neįvykusios kokios priemonės, ir visai kas kita, kas būna netikėta, trinktelta tarsi iš giedro dangaus, tai, ko žmogus momentaliai, kaip esame įpratę galvoti , negali suvokti, nei kas atsitiko, nei kodėl, net pamiršus, kad kokia nors išeitis rasis visada!
Kas tai "durnumo pavara?".. mano žodžiais, paprastas autotreningas savigynai, savisaugai, norint išvengti nedidelio streso pasekmių. Nebūtinai laukti, kol kas pasakys: "Neimk į širdį, tai niekai", galima šito pasiekti ir pačiam .
Na, o kas lemta išgyvent, tas lemta- nė vienas čia nebus pirmas ir nei vienas nebus paskutinis.