Šiaip, nukrypstant nuo diskusijos, truputis informacijos (kad būtų galima smarkiau diskutuoti):
1. Paprastai išskiriamos trys lytinės orientacijos: homoseksualumas, biseksualumas ir heteroseksualumas. Daugiausiai painiavos sukelia biseksualumas, kuris dažnai tapatinamas su homoseksualumu, nors iš tiesų yra nei šis, nei tas: homoseksualai turi "apverstą" lytinį potraukį, kai biseksualai - nediferencijuotą. Nors iš pirmo žvilgsnio skirtumas gali atrodyti nedidelis, jis labai kardinalus - homoseksualai ištikrųjų yra žymiai artimesni heteroseksualams, bet tiesiog, kaip sakant, smegenų lytis nesutampa su likusio kūno lytimi. Kitaip tariant - vyrai moterų kūnuose bei moterys vyrų kūnuose. O biseksualai - tai nei šis, nei tas: jie neturi potraukio į vyrus ar į moteris, o turi potraukį į žmones - lytinio partnerio lytis jų, kaip sakant, nekąso.
2. Homoseksualų yra gana daug. Kaip manoma, ne mažiau, nei 2-3 procentai, dažniau pateikiamas skaičius - 7 procentai. Taigi, tarkime, tiesiog 5 procentai. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad vienas iš 20 žmonių yra homoseksualus. Manote, kad nepažįstate homoseksualų? Tikrai pažįstate, tik neįtariate. Ir neverta spėlioti, kad tai kažkas iš jūsų pažįstamų, kas atrodo, kaip pedikas - statistiniai tyrimai rodo, kad jokių aiškių požymių dažniausiai nebūna. Vienintelė išimtis - tai specifinis atvejis: transseksualai, pas kuriuos sutrikęs ne tik lytinis potraukis, bet ir lytinė saviidentifikacija. Tiesa, tokių labai nedaug.
3. Priešingai paplitusiam liaudiškam ("bobelistiniam" ar pan.) įsitikinimui, homoseksualumas yra neišgydomas nepriklausomai nuo to, ar laikysi jį liga, ar ne. Neišgydomumu buvo įsitikinta dar XIX amžiuje, XX a. medicina, psichiatrija ir seksologija tik dar ir dar kartą patvirtindavo: homoseksualai yra neišgydomi ir neperauklėjami. Šį dalyką pripažino netgi sovietinė medicina, nors SSRS laikais homoseksualumas pats savaime buvo baudžiamas kalėjimu.
|