Mantukas, tavo keiksmažodį nutryniau..Nedirbk daugiau taip.

mantuk,dekui.kuryboj yr fungo kliedesei

daznai pykstame ant saves,tik gaila,kad ta pykti isliejame ant kitu...pykti galima del daugelio priezasciu,manau geriau pykti ir paaiskinti zmogui,kas ir kame,nei kaip,kad jausti neapykanta...buna taip,kad tiesiog ne pats nezinai kodel pyksti ir ant ko pyksti,esame labai veikiami aplinkos...

Dazniausia pykstame, nes buname pervarge..is cia viskas ir isplaukia

nemanau, kad tik visada, kai esame pavargę
aš, pavyzdžiui, dažnai pykstu ant savęs, kad kažką ne taip pasakiau ar padariau, stengiuosi įsimint tą klaidą, daugiau jos nekartoti. nors esu visiškai nepavargęs o ant kitų stengiuosi nepykt, jei tas žmogus padarė kažką blogo tai yra jo problema, ne mano. kam dar man reikia papildomai nervus gadinti. žinoma, kartais tiesiog negaliu susivaldyt nesupykęs, bet net nesulaukęs atsiprašymo atleidžiu
prisimenu atvejį kai ant savęs supykau: sugebėjau pasiklysti Vilniuje, tiesiog ne ten nužingsniavau, visiškai nepagalvojęs, kad einu ne ten, nors žinojau tą vietą atmintinai. taigi vėliau ėjau ir keikiausi mintyse (beje, stengiausi lietuviškai, tačiau tokiu momentu per daug tų keiksmų ir neatsiminiau)

fanas tokiais atvejais pykstame, kad buvome kvaili, o juk kiekvienas norime laikyti save labai protingu, na netik norime, bet ir laikome.
Tuomet ir pykstame ant saves, kad pasielgem taip ir kitaip...o JUK REIKEJO visiskai atvirksciai...Kai pyksti ant saves, tenka ir kitiems...Nzn ar isvis emocijos yra iki galo sukontroliuojamos...gali man sakyt, kad taip, bet tuo nenoriu tiketi

o jei sakytume:lafa
kur mano kaldra???
atiduok
atimk....
kas sneka???
sirdim??

vėlgi grįžtu prie savo posto..Daugeliu atvejų iš to paties dalyko vienas nusikvatos, kitas gi pamėlynuos iš pykčio. Labai daug lemia žmogaus savybės..