Visokiuose universitetuose vadybą studijuojantiems žmonėms nuolat aiškina visokius protingus dalykus, vienas iš tokių - tai Piterio principas, pagal kurį, atseit, kiekvienas darbuotojas organizacijoje padaro karjerą iki tokio lygmens, kur jam keliami reikalavimai truputį viršija jo kompetenciją. Karjeros laiptais toks darbuotojas žengteli todėl, kad iki tol buvusiose pareigose sugebėjo dirbti sėkmingai.

Kitas dažnas makaronas - kad įmonė dirba, siekdama vystymosi ir pelno, todėl visa veikla pajungiama šiems tikslams. Teigiama, kad akcininkai visalaik suinteresuoti dideliu pelnu ir įmonės perspektyvomis.

Pažvelkime į situaciją pragmatiškiau, be visokių vadovėlinių fantazijų. Štai kelios elementarios, tačiau dažniausiai nedėstomos tiesos:

1. Bet koks vadovas labiausiai suinteresuotas savo atlyginimu. Kaip ir kiekvienas iš mūsų. Tačiau vadovo atveju šis dalykas reiškia kai ką kita: už kiekvieną organizacinę klaidą vadovas gali būti baudžiamas - gali netekti dalies atlyginimo, būti atleistas ir pan.. Taigi, koks rezultatas? Jei vadovas imasi pertvarkymų (kurie gali baigtis neaišku kaip), jis rizikuoja būti nubaustas. O tolimos perspektyvos visgi lieka tik tolimomis perspektyvomis... Išvada: vadovai labiau suinteresuoti palikti viską kaip yra, nei gerinti situaciją.

2. Darbuotojų siūlomi pagerinimai - papildomas darbas viršininkams. Jūs pasiūlysite kažką, kas pagerintų situaciją - reiškia teks dirbti ir jums, ir viršininkui. Jei viršininkui darbo prisidės, jo atlyginimas vis vien nepasikeis - reiškia, pagerinimų nereikia. Jei darbo prisidės jums - reiškia, jūs galite nespėti kitų darbų. O tai jau yra rizika, kad kažkas pablogės. Išvada: vadovai nesuinteresuoti jokiomis naujovėmis.

3. Galimybės daryti karjerą - tai mitas. Jei jūs esate protingas ir geras darbuotojas - reiškia, kad jūs galite pakeisti savo tiesioginį viršininką. Kadangi jūsų viršininko darbo įvertinimas priklauso ne tik nuo jūsų, bet ir nuo daugelio kitų faktorių, tai jūsų išskirtinumo įtaka viršininko karjerai labai menka. Bet rizika, kad jūs galite savo viršininką pakeisti - didelė. Išvada: išskirtiniai darbuotojai viršininkams yra nenaudingi ir pavojingi, juos reikia šalinti, ieškoti jų darbe kiek įmanoma daugiau trūkumų.

4. Blogi darbuotojai visada skatinami ir palaikomi. Kodėl? Todėl, kad viršininkai gauna velnių už blogą pavaldinių darbą. Tai reiškia, kad jie suinteresuoti parodyti, kad tinginiai yra ne tinginiai, o labai apkrauti darbu, puikūs specialistai, atsakingi pavaldiniai ir pan., o dėl visų bėdų kalta sistema, darbuotojų trūkumas ir pan.. Išimtis - nebent išskirtiniai prisidirbimai (girtavimas, pravaikštos ir pan.). Išvada: jei jūs būsite tinginiu ir malsite šūdą, jūsų niekas nebaus.

5. Karjerą daro bukiausieji - jei yra viršininkų viršininkas, jis suinteresuotas, kad jo pavaldinių (smulkesnių viršininkėlių) tarpe neatsirastų jo paties konkurentų. Tai reiškia, kad karjeros perspektyvos didžiausios bus tiems, kas neturi iniciatyvos, žmonėms, kuriais lengva manipuliuoti, tyliems "aparačikams". Išvada: norite karjeros - apsimeskite paklusniu ir ištikimu idijotu.

6. Aukščiausias vadovas - visada didžiausias progreso, naujovių ir kokybės stabdis. Jam galioja visi aukščiau paminėti dėsniai, tačiau jis net teoriškai negali daryti karjeros - jis jau yra aukščiausiame karjeros taške. Esminis jo tikslas - gauti stabilų atlyginimą ir niekad nebūti atleistam. Tai reiškia, kad jis privalo vengti bet kokių pertvarkymų, nes jie rizikingi. Ir taip pat jis privalo šalinti visus potencialius konkurentus - bet koks intelekto pasireiškimas antrojo lygio vadovų tarpe privalo būti žiauriai baudžiamas. Išvada: žuvis pūna nuo galvos.

7. Betvarkė - tai vadovybės tikslas. Jei yra nekontroliuojami finansai ir neaišku, kas atsakingas už perteklines išlaidas, nuostolius ir pan. - reiškia, nubausti už tai gali būti tie, kas neįtiko vadovybei, o ne tikrieji kaltininkai. Tai nepaprastai stiprus svertas aukščiausių vadovų rankose. Bet kokia apskaita, darbų kontrolė ir pan. - tai rizika, kad būsi nubaustas už nesąmoningus sprendimus. Išvada: bardakas įmonėje užtikrina vadovų saugumą.

8. Akcininkų suinteresuotumas įmonės vystymusi - mitas. Bet kuris išorinis įmonės savininkas didžiausią pelną gauna ne iš tiesioginių dividendų, o iš veiksmo, kai akcija perkama, užauga jos vertė, o paskui akcija parduodama. Bet kokia rizikinga įmonės pertvarka, tegul ir duodanti geriausius ilgalaikius rezultatus, gręsia bent laikinu akcijų vertės kritimu, o tai reiškia - sąvininkų nuostoliais. Išvada: akcininkai suinteresuoti remti stagnaciją įmonėje, bent jau tol, kol įmonė nebankrutuoja.

9. Akcininkų galimybė įtakoti įmonės veiklą - toks pat mitas, kaip ir kiti. Akcininkai daro sprendimus, remdamiesi įmonės vadovų pateikiamomis ataskaitomis. Patikrinti, ką rašo vadovai, akcininkai praktiškai negali - auditai ir pan. priemonės labai lengvai apgaunami. Išvada: netgi esant katastrofiškai situacijai, akcininkai stengsis išlaikyti nepakitusią įmonės valdžią bei esamą situaciją.

10. Akcininkai dažnai suinteresuoti idijotiškiausiais sprendimais, nes tai jiems neša pinigus. Pavyzdys: programavimo įmonė gali atleisti savo programuotojus ir pasamdyti papildomų vadybininkų, rezultatas - kuriam laikui fantastiškai išaugę pelningumo rodikliai, o po poros metų - visiška duobė. Tačiau dėl pelningumo kilimo akcijų vertė kuriam laikui nepaprastai išauga. Tokie sprendimai gali būti daromi, kai įmonės veikla itin prasta. Išvada: jei įmonės padėtis prasta, akcininkai ją gali tyčia sužlugdyti.

1. Tikrai taip yra "netikrose" imonese ir "netikrose" valstybese.
(kaip netikros - suprask vergiskai priklausomos)

2. Japonijoje nepriimta kazka keisti
(kur pradejai, ten ir baiki savo gyvenima)

Na, taip, šitai galioja ne visoms įmonėms, o tik toms, kurių savininkai yra išoriniai - labiausiai tai gali pasireikšti akcinėse bendrovėse bei UAB, kurių savininkai yra visokios užsienio įmonės, fondai ir pan..

Valstybinėse įmonėse bei įstaigose situacija kažkiek keičiasi - pvz., ten nelieka pelnu suinteresuotų savininkų, kurie gali privesti iki bankroto, kita vertus, labai didelę įtaką įgyja visokios politinės kovos, intrigos ir t.t.. Rizikų tokiose įstaigose vengiama dar labiau, nei akcinėse bendrovėse, tuo tarpu dėl ilgo egzistavimo aparatčikai ima dominuoti tiek smarkiai, kad kai kurie iš išvardintų punktų įgyja tiesiog groteskišką pobūdį.

Privačiose įmonėse, kurioms vadovauja pats savininkas, neretai būna kitų fokusų, pvz., giminaičiai, kuriems atleidžiama viskas, kritinę reikšmę įgyja visokios simpatijos ir antipatijos, ir t.t., kita vertus, jei privati įmonė išaugo pati, o ne tapo tėvų ar prichvatizacijos palikimu, dauguma problemų joje gali išsispręsti. Išskyrus vieną - iš darbuotojo bus stengiamasi išsunkti viską iki paskutinio lašo.

Mūsų viršininkas - idijotas, nepraustburnis savimyla dar ir todėl, kad vaikystėje jį auklė numetė nuo spintos ir todėl jam buvo sutrenktas maumuonėlis. Be to jį vaikystėje mušė klasės draugai ir nemylėjo mergaitės.

Virsininku musti negalima,nes jie sukuria mums darbo vietas.Bet kai pamatai kokias jie susikuria poilsio vietas.Pamusi pacia,vaikus ir nusiramini.[J.Erlickas]

niu.. vaje...kazhin ar jau visi tie virshininkai..tokie:))

Blogi tik tie, kuriu tu iki shiol neprognozuoji... nesumastai ish kokio kampo ir uz ka tau gali "pareiti". Jei pazysti vada kaip zmogu, tai imanoma sumastyrinti jo veiksmus, susiplanuoti savo reakcija ir t.t. ...Na, tada nebuna reishkinio "kaip gandrashudis ish giedro dangaus". Vadinasi situacija - jau tavo valdoma