Va, dar vienas..Analizė..

JAUSMŲ KAPINĖS

Jausmų kapinės - jos turi būti.
Atrodyti jos turėtų maždaug taip.
Tik įėję pro vartelius mes pamatysime mažulytį antkapį, skirtą vaikiškai svajonei. Šis
kapas apleistas, seniai jau užmirštas. Čia užsukame, retai, labai retai. O kažkada
ruošėmės čia pastatyti didelį marmurinį antkapį. Bet... laikas bėgo. Mes jau ir pamiršome
kas ten palaidota...

Kiek toliau kapas pirmajai meilei, tokiai jaunai ir beveik vaikiškai. O kiek laiko prie šio
kapo nevyto gėlės, kiek ašarų sugėrė žemė šalia šio kapo... Tai jau ne paprasčiausias
smėlio kauburėlis supiltas vaikiškai svajonei. Nors ir pigus antkapis, mums vis bando
priminti tai, kas seniai pamiršta. Šis kapas kažkada mums buvo pats brangiausias, mes
irgi ruošėmės jį aptverti tvorele, pastatyti antkapį... Tačiau, ir vėl pritrūko laiko.

Kiek tolėliau kapas tikėjimui į gėrį. Tvarkingas, gražus antkapis, kapas prižiūrimas,
aptvertas tvorele. Kartais sustojame prie šio kapo ir susimąstome, o gal per anksti buvo
palaidotas šis jausmas, galbūt įvyko medikų klaida, gal vis tik buvo galima tikėjimą į gėrį
reanimuoti... O gal jis ir nemirė, gal čia palaidotas visiškai kitoks jausmas. Mes
abejojame, nes kartais atrodo, kad tikėjimas į gėrį gyvas. Jis tarsi suspurda
mumyse. Gal tikrai ten palaidotas kas nors kitas?

Dar toliau kapas jaunystės troškimams. Paminklas stilizuotas, įmantrus. Tačiau pats
kapas apleistas, retai lankomas. Keista, nes tai beveik "broliškas kapas" tų troškimų
buvo tiek daug, jie buvo tokie skirtingi, deja, dabar jie guli kaip broliai viename kape.
Žuvo jie irgi vieną dieną susidūrę su gyvenimo realybe, žuvo tragiškai, netikėtai. Tai
buvo taip netikėta, kad mes net nesuspėjome tinkamai pasiruošti laidotuvėms. Tik
paprastas, jau patrūnijęs medinis kryžius rodo jų amžinojo poilsio vietą. Kažkada mes
ruošėmės čia pastatyti obeliską, tačiau laikas nuplovė netgi jaunystės troškimų vardus.
O nežinodami vardų mes neturime ką iškalti antkapyje. Tad ilsėkitės ramybėje
jaunystės troškimai, čia po mediniu kryžiumi, pušų pavėsyje. Kažkada tokie brangūs,
o dabar jau pamiršti.

Eidami toliau mes pamatysime eilę vienodų kauburėlių. Tai antkapiai sužlugusiems
siekimams. Vieni iš jų apleisti, čia net sunku įskaityti kas ir kada palaidotas, kiti labiau
prižiūrimi. Kartais, kai būna liūdna, o už lango šniokščia lietus, aš mėgstu pabūti šalia
šių antkapių... Siekimai... kokie gražūs, kokie tyri jie buvo, o dabar ilsisi čia, smėlėtoje
žemėje.
Tačiau eikime toliau. Čia mes pamatysime antkapį, kuris dabar tesukelia nuostabą. Čia
palaidotas tikėjimas teisingumu. Negi ir toks buvo?- bandome prisiminti, praeidami
pro šalį. Kada gi jis mirė, po pirmojo susidūrimo su teisėsaugos institucijomis, su
biurokratiniu aparatu, šito jau neprisiminti. Kapas apleistas, mes vis praeiname pro šalį,
stebėdamiesi, kad tokį pažinojome.

Prieiname gražų, prižiūrimą tikėjimo draugyste kapą. Jį mes labai dažnai aplankome,
čia įtaisytas suolelis, prie kurio dažnai prisėdame. Šis kapas mums ypatingai brangus,
atrodo, kad tikėjimo draugyste jausmą mes palaidojome visai neseniai, gal vakar, o gal
prieš pusvalandį, ar penkias minutes. Mums sunku susitaikyti su šiuo praradimu. Mes
dar netikime, kad tikėjimas draugyste jau nebegyvas. O gal ir jis dar gyvas, ir šiame
kape ilsisi kažkas kitas, ne toks brangus mums, ne toks svarbus…? Juk klaidų būna.

Dar tolėliau didžiulis marmurinis antkapis. "Tikėjimas ateitimi" mes perskaitysime
priėję prie jo. Šalia šio antkapio mažytis, apžėlęs, tik kryželiu paženklintas kapas
patriotizmui. Žinoma, tai susiję, jausmai buvo giminaičiai, tačiau jeigu vieną mes
prisimename su pagarba, tai antrąjį visai užmiršome.

Kiek tolėliau mes pamatysime du obeliskus. Vienas jų skirtas meilei, kitas vilčiai.
Juodas marmuras primena mums kokie svarbūs kažkada mums buvo šie jausmai.
Obeliskai didingi, matomi iš visų kapinių, tačiau niūrus jų grožis niekada neatstos gyvo
jausmo.

Grįžtame kitu keliu. Prieš akis smulkutis antkapis su užrašu “Įvertinimo troškimas”
kiek tolėliau analogiškas antkapis, po kuriuo ilsisi supratimo troškimas. Šie kapai dar
mūsų lankomi, neaišku, ar dėl šių jausmų svarbos, ar todėl, kad jie trumpesniu keliu mus
išveda iš kapinių…

Išeinant iš kapinių broliškas norų kapas. O jų buvo daug… Vieni anksčiau, kiti vėliau
mirė, ar tragiškai žuvo. Ir galbūt, dabar mumyse esantys norai verčia mus ilgiau sustoti
prie šio kapo. Kol mes kažko norime, mes dar jauni, ir tik pasenę mes ištarsime,- kaip
norėtųsi turėti kokį nors…norą. Tada bus palaidoti visi norai, pilnai užlygintas
kapas visiems troškimams. Tada nebeliks nieko, tik jausmų kapinės.

O dabar išeikime, tyliai užverdami vartelius. Kažkada čia vėl užsuksime, nes juk čia ilsisi
dalelė mūsų. Galbūt ne pati blogiausia dalelė…

Vitališkoji, gyvybingoji asha...na ką tau atsakyti į tai – kapinės lietuviams tokia šventa tema, kad jau antra para visi pagarbiai tyli...Tiesą sakant, ir aš vakar atsidariau temą, perskaičiau ir dingau, nes kažkaip net negera pasidarė... Tikriausia, reikia būti labai stipria asmenybe, kad viską suvoktum ir išgyventum taip, kaip tu parašei...
O aš niekaip neįsivaizduoju, kaip galėčiau savyje sutalpinti visų paminėtų jausmų kapinyną – manęs tam tikrai neužtektų! Juk turėtų būti beprotiškai sunku su tuo susigyventi! Suprasčiau, jei tai būtų kažkokios metafizinės kapinaitės, į kurias tik po mūsų mirties nukeliauja jausmai, bet šiam gyvenime mums neduota jų lankyti, nes tai jau kitas anapusinis paralelinis pasaulis...
Be jokios abejonės, daugelis iš mūsų, tur būt, turime savo Raudų sieną, prie kurios suklupę apraudame žlugusius jausmus ar troškimus – permąstome, permatuojame, persijojame ir stengiamės atmesti viską, kas mums atrodo nereikalinga, kol vėl po baisių nusivylimų išgryniname tikrąjį jausmą. O paskui arba paleidžiame jį vėl į gyvenimišką apyvartą ( juk sunku būtų gyventi be tikėjimo, meilės, vilties, vaikiškos svajonės...), arba užslepiame jį tarpti kokioje saugioje kertelėje...kad gyventų. Jausmas laidojant, ir jausmas saugojant – kardinaliai skiriasi. Pastaruoju atveju jautiesi lyg ir nieko vertingo nepraradęs...Galima gyventi toliau

P.s. jeigu čia man ir nelabai pasisekė nors šiek tiek įpūsti gyvybės, tai tegul už mane tai padaro Reinholdas Niebuhras
,, Dieve, duok mums tvirtybės priimti tai, ko negalima pakeisti; duok mums drąsos pakeisti tai, ką reikia pakeisti; suteik mums išminties, kad tuos dalykus mokėtume atskirti."

- taip buna visiem, tik ne visi tiek aiskiai suvokia.

(taip buvo seneliam ir prosenialiam, taip bus vaikam ir anukams)

Tuos žodžius sugalvojau ne aš. Painternetinau. Patiko jie man, norime ar ne, laikas daug ką mums duoda ir dovanoja, bet lygia dalimi daug ką ir atima..Vienas vertybes pakeičia kitos, niekas nežino,net mes patys, geresnėmis ar blogesnėmis. Į tai, kuo karštai tikėjome, šiandien gal žiūrime kitaip. Priimame, atiduodame, netenkame, prarandame, atrandame- tokia gyvenimo esmė ir pamokos. Jos kartais grūdina žmogų, o kartais išspiria pagrindą iš po kojų..
Dažniausiai sunkiomis minutėmis darome rakursą atgal į praeitį - kokie mes buvome ten? Bet tai praeitis , ir ten mes nepajėgsime sugrįžti. Laikas kaip smėlis išbėga tarp pirštų.., kartu nusinešdamas ir dalelę mūsų.
Neverta grįžti grįžti praeitin, nebent tam, kad rastum atspirties suolelį didesniam ir pamatuotam šuoliui į priekį ar atsitiesimui.

Asha, supratau – semantikos tos pačios, tik gal kiek ženklų rinkiniai skiriasi. Jeigu ir buvo kokio nesusikalbėjimo, tai viską galima suversti kundai-lakundai O tai ateis jurgis ir vėl pasakys, kad padarėme turgų

Newa, ne kunda lakunda čia- tiesiog norėjau pasakyti, kad kiekvienas turime savo jausmų kapines. Kaip tu sakei- Raudų sieną..Labai gražus išsireiškimas..Tik jos skirtingos, priklausomai nuo to, kiek jausmų jose sulaidota ir apraudota... Taip pat, kaip ir kiekvienam vis kitas jausmo kapas yra skirtingai brangus, nežinia, kam dėmesio skirta daugiau...Žmonės skirtingi- vieni savo Raudų sieną stato kaip visiems matomą monumentą- kiti gi kažkur širdies kamputyje ir užrakina 9 spynom..Ir visiems ji vienodai svarbi, tik išraiška kitokia..
Jauno, dar gyvenimo dorai nemačiusio žmogaus šita siena gal bus vos įžiūrima, juk taip viskuo naiviai tikime!,..vėliau, su metais, jos kontūrai didėja ir ryškėja..Maži būdami, daugeliui dalykų statėme pačius didžiausius paminklus, o šiandien tie patys dalykai sukelia šypseną, net keista, tada skaudėjo labai, o štai šiandien kažkur viskas dingo..Gal ir ne laikui reikėtų suverst visą kaltę.., nors didele dalimi prisideda ir jis, kaip sakiau..

Kartais pagalvoju- kiek jausmų turi žmogus?

P.S. Manau kad gerai, jog aptarinėjame rašinėlius, Jurgis neturėtų labai daug šiauštis..

,, savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedlapių bučinį" - čia citata iš G.G. Marquez'o laiško, kurį rašytojas pasiuntė savo draugams pasitraukdamas dėl nepagydomos ligos iš viešojo gyvenimo/ Genijaus atsisveikinimas/. Apskritai, tas laiškas -tikra tikrų jausmų paletė, ypač šiam kontekste...

Arabiškas padavimas..

Vėjas sutiko gražiąją Gėlelę ir įsimylėjo į ją. Kol jis švelniai mylavo Gėlelę, ji jam atsakė ta pačia didele meile, išreikšta žydėjimu ir aromatu..
Bet vėjui pasirodė to mažai, ir jis nusprendė: "Jei aš duosiu Gėlelei visą savo meilės jėgą ir galybę, tai ji mane apdovanos kuo nors daugiau"..Ir jis pūstelėjo į Gėlelę savo galingu meilės gūsiu.Bet Gėlelė neatlaikė audringos aistros ir nulūžo..
Vėjas bandė pakelti ją ir gaivinti, bet nepajėgė. Tada jis nurimo ir padvelkė į Gėlelę švelniu meilės gūsiu, bet Gėlelė vyto tiesiog akyse.

Sušuko tada vėjas:

-Aš atidaviau visą savo meilės galybę, o tu palūžai! Tai tu neturėjai jėgų mylėti mane, tai vadinasi , ir nemylėjai!

Bet Gėlelė nieko neatsakė. Ji mirė.
--

Moralas.
Tas, kas myli, turi atminti, kad ne jėga ir aistra matuojama Meilė, o švelnumu ir kantrybe..
Geriau dešimt kartų susivaldyti, nei vienu kartu imti ir sulaužyti..