Šiandien kaip sykis mane pasiekė įdomus ir labai vertingas pasakojimas
Nusprendžiau jį publikuoti čia , nes tema kaip ir tinkama..

KAS TU IŠ TIKRŲJŲ ESI..

Yra viena sena istorija. Besilaukianti liūtė, nekreipdama dėmesio į savo padėtį, laigė kalvomis ir taip vieno staigaus šuolio metu pagimdė. Naujagimis nukrito į avių kaimenę. Avys jį priėmė ir užaugino. Suprantama, kad jaunas liūtukas save sutapatino su avimis. Žinoma, buvo truputį keista, kad jis toks didelis ir toks nepanašus į likusias avis. Na, bet gal jis - tiesiog išsigimėlis... Taip liūtukas buvo išauklėtas vegetaru.
Vieną kartą senas liūtas, ieškodamas grobio, prisiartino prie avių kaimenės. Jis negalėjo patikėti tuo, ką išvydo - tarp avių vaikštinėjo puikus jaunas liūtas, o avys jo visiškai nebijojo. Seną liūtą apėmė smalsumas, ir jis leidosi persekioti kaimenę. Jaunasis liūtas ėmė bėgti kartu su kitomis avimis. Galiausiai senasis plėšrūnas pagavo jaunąjį liūtą. Tasai pravirko ir ėmė maldauti:
-Nežudyk manęs ir leisk man sugrįžti pas savo gentainius.
Senasis liūtas, nieko netaręs, nusivedė jaunėlį prie artimiausio ežero, kurio paviršius buvo lygus kaip stiklas, ir privertė jį pažvegti į judviejų atspindį vandenyje. Jaunajam liūtui tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tą akimirką, kai jaunasis liūtas pamatė ir staiga suprato, kas jis iš tiesų yra, jis griausmingai suriaumojo. Ir šis garsas aidu nusirito per visą slėnį. Jis niekada anksčiau nebuvo riaumojęs – todėl, kad visuomet laikė save avimi ir dėl to nė akimirkai niekada nebuvo sudvejojęs.
Senasis liūtas tuomet tarė:
-Mano misija atlikta. Dabar viskas priklauso tik nuo tavęs paties.
Jaunasis liūtas atsakė jam:
-Atleisk man. Buvau visiškai pamiršęs, kas iš tikrųjų esu. Aš tau nepaprastai dėkingas, kad tu man padėjai tai prisiminti.

Senieji rytų išminčiai sakydavo:
-Tikroji meistro paskirtis - padėti prisiminti, kas tu esi iš tikrųjų. Tu tiesiog pamiršti, kokia prigimtinė jėga slypi tavo viduje. Nes esi įpratęs dažniau žvelgti į išorę nei į vidų/lokada /.


Neturiu ką bepridurti..

Aš irgi