Homo sovieticus ir homo postsovieticus. Vidury misrunai, gime sovietu laikais ir gyvenantys postsovietiniais laikais. Kitoks mastymas ir negalejo buti atitinkamoje santvarkoje.Isivaizduokite postsovietini mastyma sovietineje santvarkoje. Manau, kad pasekmes butu bjauresnes uz tas, nei siandien,kai susiduriame su sovietinio mastymo likuciais.Apspilkuoja ir tiek. O jei rimciau, tai politikos atvejais net nedovanojama.Kiekviena santvarka turi ne tik savo isskirtinius bruozus, bet ir ideologini darba,kurio darbas- sukurti savo santvarkos zmogu visom prasmem. Vos Lietuvai "isiliejus" i TSRS , manau irgi buvo tokia pati situacija- skirtingu nuomoniu kova, kol zmones buvo ivilkti i mastymo remus.Dabar- vel tas pats.Stipresni isliko tie, kurie turejo papildoma auklejima ir nuostatu diegima is salies, gal seimos, seneliu, atsinesusiu ideologini palikima is anos santvarkos ir daug ko supratima. Kiekvienas pereinamasis laikotarpis labai daug kainuoja-tremtimis, nuzudymais, politiniu susidorojimu, tad nenuostabu, kad mastymas atitinkamai skiriasi.Postsovietinio (gryno)mastymo dar ilgai nesulauksime, manau, turi gimti nuo lopsio laisvos mastysenos zmones. Ir ne viska is abieju santvarku reiketu atmesti-reiketu atsirinkti geriausia.Blogybiu ir ydu yra abiejose santvarkose.
Tai tiek apie mastyma.