"Darbas" 1939 03 26 1 dalis
Klaipeda prijungiama prie Vokietijos

Lietuvos Užsienių Reikalų Ministrui apsilankius Berlyne pas Vokietijos užsienių reikalų ministrą Ribentropą, buvo gautas Vokietijos reikalavusias grąžinti Klaipėdos kraštą, Vokietijai. Reikalavime nurodoma, kad jei tas grąžinimas galės įvykti geruoju, tai, reicho užsienių reikalų mi-nistro žodžiais, Vokietija plačiai atsižvelgsianti į Lietuvos ūkinius interesus Klaipėdos uoste. Kaip reicho užsienių reikalų ministras tą atsižvelgimą į mūsų interesus supranta tiksliau neapibudinta.
žinoma, pateiktą reikalavimą buvo galima pritinti ar nepriimti, bet kokios iš to pasėkos? Jei reikalavimas priimamas, tai tuomet galima išsaugoti nepriklausomybę, nes reicho užsienių reikalu ministras pabrėžė, kad tuo atveju Vokietija respektuosianti Lietuvos nepriklausomybe; jei reikalavimas nepriimamas, tai vargu ar vokiečiai atsisakytų savo sumanymą Įvykdyti kitokiomis priemonėmis. Greičiausiai ne tik kad neatsisakytų bet dar gręstų pavojus ir viso krašto nepriklausomybei. Tuo būdu Lietuva buvo pastatyta prieš dilemą.: arba perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai arba pastatytiį pavojų visos valstybės nepriklausomybę.

Klaipėdos gubernatorius išleido į gyventojus atsišaukimą, kuriame paragino visus pareigūnus pasilikti savo vietose ir gyventojus laikytis ramiai kol jų likimą išspręs Lietuvos ir Vokietijos vyriausybės.
Per Seimą ministras pirmininkas VI. Mironas ir užsienių reikalų ministras Urbšys ir, dalyvaujant teisingumo ministrui Gu-dauskiui, painformavo apie Vokietijos pastatytus reikalavimus Lietuvai. Tuo reikalu pasisakė ir kai kurie Seimo nariai.
Buvo sušauktas Ministrų Tarybos posėdis, pirmininkaujant Respublikos Prezidentui. Nutarta siųsti Lietuvos delegaciją į Berlyną.
Lietuvos delegacija, susidedanti iš Lietuvos užsienių reikalų ministro Juozo Urbšio ir teisių patarėjų Petkevičiaus ir Dr. Krivicko, kovo 22 d. 18 val. specialiu lėktuvu atskrido į Berlyną. Tuo pačiu lėktuvu atskrido ir Vokietijos pasiuntinys Lietuvoje Dr. Zechlinas.
Būrelis SS vyru su šautuvais išsirikiavę atidavė pagarbą. Čia pat svečių laukė ilga eilė automobiliu. Prie kai kuriu plevėsavo ir lietuviškos vėliavėlės. Sutikimui buvo stengtasi iš vokiečių pusės duoti tam tikro iškilmingumo. Derybos užsienių reikalų ministe-ijoje prasidėjo 19 val.

Derybų reicho užsienių reikalų ministras pakvietė Lietuvos delegaciją pietų. Du dalykai ryškiausiai krinta i
akis sekant vokiečių varomą Klaipėdos krašto atskyrimo procesą. Pirmiausia, yra nepaprastas skubėjimas ir, pagaliau, noras išaiškinti pasauliui, kad kaip tik pati Lietuvos vyriausybė laisvu noru pasiūlė reichui atiduoti Klaipėdos kraštą. Vakar vakarop pasipylė vokiečių spaudos komentarai. Didžiausia dalis jų tenka įrodymui, kad jokio ultimatumo nebuvo Lietuvos vyriausybei pareikšta.
Iš Swinemuendės Hitleris „Deutsch-land" šarvuočiu išplaukė j Klaipėdą, kur jis įžengs jūros keliu. Pranešama, kad su Hitleriu „Deutschland" laivu į Klaipėdą atplauks karo lai-vyno viršininkas admirolas Iiaede-ris, generolas Keitelis, generolas
Bodenschatzas ir kt.
„Deutschland" lydi kreiseris „Leipzlg", šarvuočiai „Graf Spee" ir „Admiral Scheer", be to, Šarvuočiai „Nuernberg" ir „Koeln", dvi divizijos naikintuvų ir trys flotilės torpedinių laivų drauge su viena lydimąja flotile.
Tuo tarpu Klaipėdoje nuimtos Mažosios Lietuvos vėliavos. Klaipėdos privačių vokiečių ir autonominių įstaigų namų iškeltos vėliavos su svastika.

Klaipedą užgrobia vokiečiai "Darbas" 1939 03 26



Kaip kompetentingi sluoksniai nurodo, šiandien turi būti demonstracijos. Jau nuo pat 9 val. ryto buvo matyti Klaipėdos gatvėmis traukiančios įvairios vokiečių organizacijos. Svarbiausios iškilmės, ėsą numaty-
tos 8 val. vakare.
Teko patirti, kad vakar Klaipėdos krašto gubernatorius buvo sukvietęs visus centrinių įstaigų viršininkus, painformavo juos apie padėtį ir paprašė visus būti savo vietose. Visi istaigų pareigūnai Šiandien eina pareigas tvarkingai.
Šiandien Klaipėdoje buvo trukdomas, o kai kur ir visai nutrauktas telefono ryšis.
Labai smarkiai kraustėsi iš Klaipėdos iki šiol ten užsilikę žydai. Daugelis pareigūnų išsiuntė savo šeimas ir pasiruošia visokiems eventualumams.
Paštas apstatytas smogininkais. Prie pašto rūmų iškeltos vėliavos su Svastika.

"Darbas" 1939 03 26
Savaites įvykiai

Staigus ir netikėtas Čeko-Slo-vakijos žlugimas smarkiai sukrėtė visą Europą, o juo labiau savo laisvą šalį mylinčius čekus. Prancūzų laikraščio „Journal" Prahos korespondentas rašo, kad vokiečiu kariuomenė į Prahą įžygiavusi lyg kokiu paradu. Pačiu įžygiavi-mo momentu čekų tauta pajuto tokią didelę gėdą, apie kurią anksčiau niekas negalėjo nė galvoti. Vokiečių kariuomenės dalims įžygiuojant į Vaclovo aikšte, lyg pagal kažkokio nematomo dirigento mastą, pradėjęs skambėti Čekoslovakijos himnas, gal būt, paskutinį kartą jos istorijoje. Iš pradžių himną giedojo tik 2—3 asmenys, vėliau prie jo prisijungė! šimtai, dar po valandėlės tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių, kol, pagaliau, galingi himno garsai visai nuslopino vokiečių kariuomenės motorizuotų dalių motorų ūžimas Šiame himne skambėjo visų čekų širdžių skausmas, pasipiktinimas ir gėda. Kai tik himnas nutilo, tuoj vėl pasigirdo vokiečių motorizuotų dalių motorų ūžimas' ir spiegimas, o moterys, vyrai ir vaikai pradėjo verkti. Dideli ir maži, jauni ir seni dabar suprato, kas iš tikrųjų įvyko. Čekų tauta ir vokiečių kariuomenė pasijuto esą vienas kitam visai svetimi.
Tokia skaudi, prislėgta ir bei viltiška nuotaika vyrauja visoje Čeko-Slovakijoje.....

Nebenešioji laikraščių, Benai, tuščios pašto dėžutės.
Bet dėkingi visi tau už triūsą ir geras rytines akimirkas prie kavos puodelio..

Violetos Rutkauskienės straipsnis laikraštyje "Draugas"
"Dar kartą apie Kauno getą". 2002 07 03

[img]kauno%20getas1.jpg[/img]

[img]kauno%20getas2.jpg[/img]


Dar kartą apie Kauno geto
Violeta RUTKAUSKIENĖ
Papildant I. Medžiuko rašinį „Kauno geto tragedija" („Draugas" 2002 05 29), norėtųsi pastebėti, kad „Hidden History of the Kovno Ghetto" yra tik viena iš keletos pastaruoju metu pasirodžiusių knygų apie Kauno žydų tragediją nacių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje. Be mums jau kiek daugiau žinomų William Mishell (Volf Mishels-ki) prisiminimų „Kaddish for Kovno" (1988), JAV bibliotekose surasime ir daugiau knygų apie Kauno žydų geto tragediją. Daug svarbių istorinių faktų apie Kauno žydų likimą pateikiama knygoje „The Holocaust", kurią 1985 metais parašė žinomas anglų istorikas Martin Gibert. 1986 metais ši knyga pasirodė ir Amerikoje. 1990-aisiais išleista dar viena labai įdomi ir vertinga knyga, pasakojanti apie Kauno žydų geto tragediją ir jo gyventojų likimą. Ji vadinasi „Surviving the holocaust — The Kovno Ghetto diary". Ją parašė buvęs Kauno žydų geto administracijos sekretorius Avraham Tory, (Lietuvoje žinomas kaip Avraham Golub), teisės žinovas nepriklausomoje Lietuvoje, vėliau jau žinomas teisininkas Izraelyje. I. Medžiukas savo rašinyje A. Tory mini net keletą kartų — jau nuo pat Kauno geto pradžios. A. Tory išrenkamas geto seniūnų tarybos sekretoriumi; tai jį, pabėgusį iš likviduojamo Kauno geto, 1944 metais paslepia ir išgelbsti kunigas Bronius Paukštys — tuo laiku buvęs klebonu Kauno Švenčiausiosios Trejybės parapijoje.
A. Tory prisiminimų knyga — dienoraštis apie Kauno geto yra įdomi dėl to, kad joje aprašyta Kauno žydų geto tragedija nacių okupacijos metu, gyvenimas geto viduje, tarpusavio santykiai, ryšiai su vietiniais lietuviais bei inteligentija. Čia pateikiama daug įdomios medžiagos ne tik apie Kauno, bet ir kitų Lietuvos miestų bei miestelių žydų geto administracijos laikyseną bei veiklą nacių okupacijos metu Lietuvoje. Daugelyje vietų aprašoma žydų policija ir geto apsauga, į kurią naciai pirmiausia sukvietė nuo sovietų valdžios nukentėjusius žydus. Pasirodo, per pirmąją sovietų okupaciją (1940-1941) Lietuvos žydai, kaip ir lietuviai, taip pat stipriai nukentėjo nuo siautusio raudonojo teroro ir komunistinio režimo. Tuo laiku daugelį įžymių ir turtingų žydų kartu su lietuviais sovietai gyvuliniais vagonais „pavežėjo" į Sibiro gulagus, nemažai jų žuvo jau pakelyje į tremties vietas, didelė dalis pakliuvo į kalėjimus už religinius ar politinius įsitikinimus. Turtą pasisavino ir užgrobė tarybų valdžia bei jos atstovai. Jau per pirmąjį bolševikmetį Lietuvoje buvo nacionalizuoti žydų turėti fabrikai ir įmonės, gyvenamieji pastatai, panaikintas žydų bankas ir pasisavintos jame laikytos santaupos (p. 16-17), uždarytos žydų organizacijos, uždrausta spauda. Todėl nuo sovietų nukentėjusieji žydai atsiliepė į gestapo kvietimą ir sutiko bendradarbiauti kovojant su komunizmu. Vieni pirmųjų į gestapo organizuojamą žydų policiją įstojo Joseph Caspi (Se-rebrovich), Beno Lipzer. Į sudarytą žydų policiją buvo mobilizuoti buvę kariai, sportininkai ir kiti jauni vyrai. Taip Kauno žydų geto policininkų gretose atsirado nemažai žydų, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje kariais ir karininkais: tarp jų J. Goldbergas — Lietuvos žydų savanorių nepriklausomybės kovų veteranų organizacijos pirmininkas; Adolfas Bliumentalis - lakūnas, vienas Lietuvos oro pajėgų organizatorių ir įkūrėjų; Yohoshua (Ika) Grinbergas, Yehuda Zupovitz, Michail Bramson, Pereztz Padoison, kiti karininkai ir kariai. Policininkų gretose buvo teisininkų ir kitų profesijų atstovų.
Policininkai turėjo rangus, atpažinimo raiščius ir kitus ženklus, kuriuos pasigamino vietinėse geto dirbtuvėse. Yra žinių, kad žydų geto policininkai nešiojo Lietuvos kariuomenės kepuraites su šone prisegtomis Dovydo žvaigždėmis. Knygoje spausdinamos kelios geto policininkų fotografijos, kuriose jie aiškiai dėvi kariškas kepuraites. Matyt, norėta istorijai palikti įrodymą, kad žydus naikino vietiniai lietuvių kariai, o ne naciai. A. Tory savo prisiminimuose nurodo, kad tuo laiku Kauno geto žydų policijos gretose tarnavo apie 200 vyrų (p. 76). Žydų policija ne tik palaikė ir prižiūrėjo tvarką geto viduje, saugojo geto vartus, bet taip pat darydavo kratas, atminėdavo maistą ir asmeninius daiktus, žiauriai mušdavo „prasikaltusius", vykdydavo egzekucijas, ieškodavo slėptuvėse pasislėpusių pasmerktųjų išvežimui į K fortą ar kitas masinių žudynių vietas, dalyvaudavo kitokiose akcijose. Todėl žydų policija geto gyventojų nebuvo gerbiama. Vėliau į policininkų gretas gestapas priėmė žydų kriminalinius nusikaltėlius.
Puslapyje 330 aprašomas įvykis, kai Kauno žydų geto policija, kartu su gestapu ir lietuvių policininkais talkininkauja išmetant lietuvius iš jų namų, į kuriuos atvyks ir apsigyvens naujakuriai vokiečiai. Šioje akcijoje žydų policininkai talkininkauja gestapui kaip vertėjai, nes jie gerai moka lietuvių ir vokiečių kalbas, lengvai susikalba su vietiniais gyventojais, tiksliai perduoda gestapo nurodymus. Gestapo pavedimu jie dar prižiūri lietuvius policininkus, kad šie nevogtų išvietinamų žmonių daiktų. Po tos akcijos lietuvių tarpe pasklinda kalbos apie žydų SS ir žydų gestapą (p. 332).
Šioje knygoje rasime daug medžiagos apie Vilniaus geto ir jo administracijos veiklą. Plačiai rašoma apie Vilniaus žydų policiją, kuri pasižymėjo dideliu žiaurumu ir brutalumu prieš savo tautos žmones. 1942 m. rudenį Vilniaus žydų policija savo jėgomis, gestapui nurodžius, sušaudo apie 800 savo tautos brolių Ašmenoje (p. 373). Jie taip pat dalyvauja naikinant žydus Žiežmariuose bei Paneriuose. Atvykusieji į Kauną Vilniaus geto žydai skundėsi Kauno geto administracijai Vilniaus geto policininkų elgesiu, vadino Vilniaus žydų geto viršininką Jokūbą Gensą tironu ir prašėsi juos gelbėti nuo Vilniaus žydų geto policininkų bei jų žiaurumo.
Nors naciai visaip bandė vietinius gyventojus nuteikti prieš žydus, tačiau daugelis lietuvių neliko abejingi kankinamų žydų likimui. Vietiniai gyventojai, sužinoję iš lietuvių kriminalinės policijos apie ruošiamus susidorojimus, perspėdavo žydus. Jausdamas žinių nutekėjimą, gestapas per daug nepasitikėjo lietuvių policija ir masinėms žudynėms atsikviesdavo ukrainiečių policininkus (p. 356). Aplamai vokiečiai buvo labai pikti ant lietuvių, jog šie vengė stoti į nacių kariuomenę ir nesukūrė lietuviškų SS dalinių (p. 362). Prof. Mažylis ragino žydus bėgti iš geto. Jis pats išgelbėjo ne vieną naujagimį, išduodamas gimimo liudijimą lietuviška pavarde. Sužinojęs, kad pirmiausia bus likviduotas Vilniaus, o tik paskiau Kauno getas, prof. Mažylis perspėjo žydų geto administraciją. Ona Šimaitė sugebėdavo slapta prasigauti į getą ir atnešti maisto, drabužių, padėjo ne vienam pasmerktajam pasprukti iš geto teritorijos su lenkišku ar lietuvišku pasu. Ji daug nuveikė gelbėdama žydų biblioteką, išnešdama vertingas knygas ir slėpdama jas saugioje vietoje. Be to, ji ragino žydus rašyti dienoraštį, fiksuoti įvykius ir nacių nusikaltimus, tam reikalui parūpindavo rašymo priemonių ir popieriaus. Knygoje „Surviving the holocaust — Tje Kovno Ghetto diary" minimi ir kiti žydų gelbėtojai — ne tik lietuviai, lenkai, bet ir kitų tautų žmonės. Pasiremiant šioje knygoje pateiktais faktais ir medžiaga, JAV ir Kanadoje iškeltose bylose buvo įrodyta, kad buvęs Kauno miesto meras Kazys Palčiauskas talkininkavo naciams, o vokietis Helmutas Rauką (Rauca) tarnavo gestape ir dalyvavo žudant Lietuvos žydus.
Šių prisiminimų originalas buvo parašytas Jidiš kalba paties A. Tory ranka Kauno gete. Vėliau jau Izraelyje prisiminimai išversti į Hebrajų. 1988 metais išspausdinti atskira knyga. Netrukus prisiminimai pasirodė ir anglų kalba. Leidinyje spausdinamos fotografijos darytos taip pat Kauno gete. Jas fotografavo Hir Kadushin. Ši knyga mums turėtų būti įdomi dėl aprašomų įdomių mažai dar girdėtų istorinių faktų ir dėl to, kad ji pasirašyta ne kokių žinomų istorikų, praėjus daugeliui metų po tos baisios tragedijos, o žmogaus, kuris, gyvendamas gete diena po dienos fiksavo ir užrašinėjo to baisaus laikmečio įvykius.
„Draugas", 2002 07 03

Kopūstai su silke. Čia kažkas naujo...ir neįprasto..