Niekshai, tai tiesiog atvejis, kai dėl "teisėtumo" akivaizdžiai paminamas teisingumas. Iš esmės, tokiais atvejais visada įmanomi vieni ar kiti sprendimai - kad tik noro būtų.
O dėl antrosios pusės - anoji, kiek teko skaityti, buvo davusi Lietuvos žurnalistams interviu, ale taip ir nesugebėjo rišliai paaiškinti, ko nori ar kokios problemos. Faktinė medžiaga - plačiai žinoma: tėvas paliko motiną, toji pusę metų augino vaiką, tada grįžo Lietuvon. Taigi, informacija apie tai, kad mergaitė augo su motina, kalba tik lietuviškai - vargu, ar susilauktų paneigimo.
Labiausiai mane šioje istorijoje stebina du dalykai:
1. Kažkodėl bandoma į tai žiūrėti, kaip į tėvo ir motinos ar Vokietijos teismo ir Lietuvos pilietės konfliktą, visiškai nepagalvojant apie tai, ko reikia vaikui. Kalbama apie kažkokias, atsiprašant Vokietijos teises, kurias Vokietijos valdžia pareiškė į vaiką, nes tasai gimė Vokietijos teritorijoje. Žodžiu, taip, lyg vaikas būtų kažkoks vokiškas daiktas, kurį pavogė užsienietė Inga Rinau.
2. Dar labiau stebina formuluotė, išskirtinė savo nežmoniškumu: motina įvardinama, kaip vaiko pagrobėja, nors tai ne tik nominaliai motina, bet ir tikra motina, auginusi vaiką. Kaip gali būti vaiko pagrobėja jo mama?
Aš netikiu, kad gali egzistuoti koks nors teisingumas, pagrįstas kažkokiais teisiniais formalumais, kai yra daromi tokie, formaliai "teisėti", bet realiai - nežmoniški nusikaltimai prieš vaikus ir mamas.
|