No, paveiziekem bėški estuorėjės..
Kaip istoriškai?
Šiandien dėl duomenų stokos labai sunku apibrėžti aukštaičių genties ir atskirų jos žemių ribas, todėl istoriografijoje atsirado pačių prieštaringiausių versijų. Pastaruoju metu išpopuliarėjo Adolfo Tautavičiaus hipotezė, išskirianti 3 gentis: lietuvius (Rytų Lietuvoje), aukštaičius (Vidurio Lietuvoje) ir žemaičius (Žemaičių aukštumoje). Ši hipotezė sukurta, siekiant paaiškinti, kodėl aukštaičių ir žemaičių teritorijoje išsiskiria trys archeologinės kultūros. Tačiau šaltiniuose nežinoma genčių sistema ,,žemaičiai – aukštaičiai – lietuviai”. XIV a. visa etninė Lietuva susideda tik iš Aukštaitijos ir Žemaitijos. Trijų archeologinių kultūrų buvimas nebūtinai turi reikšti trijų genčių buvimą. Nors gentys dažniausiai išsiskiria savita kultūra, konkrečios istorinės aplinkybės gali nulemti genties kultūrinį nevienalytiškumą.
Pirminis žemaičių kultūros centras turėjo būti Vidurio Lietuvos kultūros sritis, nes tik tokia geografinė jos padėtis pateisina žemaičių vardą (žemumų ar žemupio gyventojai). Žemaičių aukštumos (istorinių laikų Žemaitijos centro) gyventojai negalėjo pirmieji pradėti vadintis žemaičiais, nes šis vardas visais požiūriais neatitinka jų geografinės padėties (aukštuma kelių upių aukštupiuose). Nuo XIV a. pabaigos žinoma istorinė Žemaitijos riba ėjo Nevėžio upe ir tokiu būdu dalino buvusios Vidurio Lietuvos kultūros teritoriją į dvi dalis – žemaitišką ir aukštaitišką. Nevėžio žemupyje tokia riba paliudyta jau XIII a. pabaigoje. Tai buvo valstybinės valdžios dirbtinai suformuota riba. Kadangi Žemaitija buvo valstybės periferija ir jos priklausomybė nuo Lietuvos valdovų buvo žymiai menkesnė, abejotina, kad Lietuvos valdovai būtų plėtę Žemaitijos teritoriją Aukštaitijos sąskaita. Todėl galima manyti, kad anksčiau visa ši kultūra buvo žemaitiška. Vidurio Lietuvos žemaitiškumą patvirtina ir kai kurie kiti netiesioginiai duomenys. XV – XVI a. Kauno ir Upytės pavietai priklausė Trakų, o ne Vilniaus vaivadijai (XIV a. Trakų kunigaikštis buvo Žemaitijos siuzerenas), su Žemaitija šiuos pavietus siejo ir kai kurie prievolių sistemos savitumai. Be to, gali būti, kad XV – XVI a. istorinėje tradicijoje prisimenama ,,vokiečių siena” palei Šventosios upę buvo 1259 m. Mindaugo Livonijos Ordinui atiduotos ,,visos Žemaitijos” rytinė siena. Visa tai leidžia aukštaičių genties teritoriją sieti su Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, o žemaičius lokalizuoti Vidurio Lietuvos ir Žemaičių aukštumos plokštinių kapinynų srityse.
http://viduramziu.lietuvos.net/valstybe.htm
Taip kad ir tie, kurie neigia esą žemaičiai,
istoriškai gali jais būti,..patys to nežinodami..(skaičiau ir straipsnio komentarus)..
Šiaip žemaičiai turi savo vėliavą, savo pasą, savo pavietą, savo kalbą, savo sostinę, savo laikraštį..
Beje, vyrai nesako, kad atsižada lietuvybės, jie tik civilinės metrikacijos skyriui įteikė prašymą atkurti žemaičių tautybę..