Man nusispjauti į Rusiją, nieko bendro su ana valstybė neturiu, tik tiek kiek ir visi kiti čia esantys. Su Lietuva mane sieja tik tai kad čia gimiau ir gyvenu. Man tevyne yra mano tėviškė (ten dabar Baltarusija, bet brangiau mano kaimo man nieko nėra), brolis, mama, tėvas..... O ant visų politikų dėjau skersą. Ir jeigu neduok Dieve prasidės karas, bėgsiu į savo kaimą, ačiu Dievui netoli, mesiu išduotą šautuvą į krūmus, ir sedėsiu ten, niekas manes ten nesuras
tractor, atsakau tiesiai šviesiai, kiek bedotumei, po kažkiek laiko grįžčiau atgal

balvon dezertyrus sushaudo....

ash tai jei ir nepashauktu eichiau savanoriu.... 91 ejau ir dabar eichiau....

Balvonai, vat tą ir norėjau pasakyti Rusija - ne ta šalis, kuria galėtum tikėti

Vikiau, kaži ar teisingai pasielgtum, Gali ir invalidu patapti, o kas paskum Tavim pasirūpins, galvoji Lietuvai reikalingas būsi??? Nusispjauti bus ant Tavęs. Vat papasakosiu atsitikimą ir dovanokit jei ne labai į temą. Tokių nutikimų marios buvo. Bet čia iš tikrų faktų...
1990 metai. Lietuvoj jau užvirusi kova dėl nepriklausomybės. Tuo metu Lietuvos lyderiu kiek pamenu tėtušis buvo ir per visus įmanomus kanalus vis skatino vaikinus tarnaujančius Rusų kariuomenėje grįžti, nes tipo 2 dalykai, viena kad anie tarnauja svetimoj kariuomenėj, o antra, kad aplamai paimti per prievartą, kaip tada sakė.... "Motinos augina moko, o paskum ateina ir tipo jau reikalingas kažkam į kažkokią armiją, pareiga Tėvynei ir t.t.. Vat ir susigundė vienas mano pažystamas, nes ir tarnavo vietoj - Baltarusijoje, grįžti. Grįžęs net kažkur į tuometines valdžias kreipėsi, kad padėtų pasislėpti. Ir kaip manot padėjo??? Taip padėjo, tik ne tie kas kvietė kas ragino, padėjo daktarai vietiniai, į durnyną pas save uždarę, manė nesuras. Bet mūsų brolių irgi visokių būta per amžius, tad matyt kažkas ir užskundė nes ir iki ten ruso ranka pasiekė, ir uždarė Lietuvoj į Kalėjimą, o iš jo grįžo tik 1993!!!!!!! ir tai tik po ilgų rašymų laiškų į jau nepriklausomos Lietuvos seimą ir t.t. Niekam jie nerūpėjo tie Lietuvos patrijotai, o kaip skaudu buvo tėvams klausyti Vytuko sapaliojimų, apie lietuvišką armiją, kad tai pareiga Tėvynei ir t.t. Nors tai grynai ruskelių žodžiai kažkada buvę. Čia nesakau, koks te tas ar anas politikas buvo, nepulkit ir už Vytuką, žinau kad daugeliui jis taip ir liko laisvės įsikūnijimu, bet tik noriu pasakyti, kad tas patrijotiškumas niekam niekada nebus įdomus, jei žūsi, gal ir paminės žodeliu, o gyvas liksi dar ir prikiš, kad iš valstybės iždo maitiniesi...

irma visko buvo visko pasitaiko ... nereikia taip dramatizuoti .... manai amerikos armijoj geriau ?? eichiau kariaut ne uzh valdzhia o uzh savo shali...

Irma, ne i daktarus reikejo kreiptis, o savanoriu cia tapti. Aisku as gudrus po laiko

Irma, man rodos, žinau tą įvykį, čia kai rusai padarė reidą į Naująją Vilnią, ar ne? Nieko ten skųsti nereikėjo, visas Vilnius ir taip žinojo, kad ten slepiasi būrelis bėglių kareivukų, o gaudynės buvo atliktos tikslingai, kaip parodomoji akcija, (buvo dar kelios panašios, pvz., vienoje iš jų gaudė vaikinus tiesiog Vilniaus gatvėje - ėmimui į armiją). Tarp tų, kurie slėpėsi Naujojoj Vilnioj, buvo ir vienas mano pažįstamas, kuriam, tiesa, kažkaip susišvietė, kad ko gi ten būti - geriau pervažiuot pas savo tetą gyvent (beje, per keliasdešimt metrų nuo vietos, kur gyveno generolas Uschopčikas). Pervažiavo, o po poros savaičių ir atsitiko tos gaudynės. Paskui dėl tų sugautų karių išdavimo buvo deramasi su Rusijos valdžia, bet ten jau buvo užsisukusi biurokratinė mašina - jei nuteistas, kaip bėglys, vadinasi, negalioja įstatymai, taikomi ėmimui į kariuomenę, atitinkamai, ir paleisti negalima. Išties, baisi istorija.

----

Bet_kas, šitaip pasielgti labai nedaugelis susiprotėjo, be to, anie savanoriai ir taip buvo tikri gaudynių taikiniai, todėl tokie bėgliai vertino viską, kaip padidintą riziką.

Irma, suprantu tavę. Kiek teko girdėti atveju, kada žmones degino karinius bilietus viešai, bėgdavo iš kariuomenės, kiek problemų jie turėjo, nežiurint į tai, kad POLITIKAI ragino taip daryti. Nemažai mano pažystamu atitarnavo, grižo, išsaugojo savo bilietą ir patenkinti ramiai gyvena. Pažiurekite, kaip nesulaukia jokios pagalbos Seimo ir TV bokšto gynėjai invalidai, žuvusiųjų artimėji. Lietuvo poltikai ir valdžią tokieis veiksmais prarado bent mano pasitikėjima, ir tuos dunkukus tikrai neginsiu, dar mano kulibkos į nugarą gali sulaukti.