Sūduva (Suvalkija) – regionas yra pietinėje-pietvakarinėje Lietuvos dalyje už Nemuno upės, tad kartais vadinama ir Užnemune. Lietuvą okupavusi caro valdžia 1866-1915 m. Užnemunę buvo įjungusi į Suvalkų (miestelis šiaurės Lenkijoje netoli Lietuvos sienos) guberniją. Iš to laikotarpio vis dar minimas toks šio šalies regiono pavadinimas jau seniai neturi jokios prasmės.

Sūduva yra etninės sūduvių, apie I tūkstantmečio vidurį atsiskyrusių iš didelio baltų vieneto – jotvingių, etninės žemės. Sūduviai iš visų dabartinės Lietuvos etninių regionų gyventojų rašytiniuose šaltiniuose yra paminėti anksčiausiai – II a. mokslininko ir keliautojo Klaudijaus Ptolemėjo „Geografijoje“ (sudinoi), tačiau dar kelis šimtus metų sūduviai dažnai būdavo pavadinami ir jotvingiais.
Pagrindinis jotvingių-sūduvių verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo ir yra žemdirbystė. Sūduvoje anksčiau nei kitose Lietuvos vietose panaikinta baudžiava, žemdirbystei palankios derlingos žemės bei darbštumas leido regiono gyventojams tapti turtingiausiais XIX – XX a. Lietuvos ūkininkais, duoti šaliai tuo laikotarpiu gal daugiausia išsilavinusių žmonių, - net 6 iš 20 Valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios akto signatarų yra iš Sūduvos. Šiame regione gimęs ir Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, išleidęs kelias gramatikas, bei Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.

Sūduviai racionalūs, sumanūs, be galo taupūs – apie jų taupumą net anekdotai sklinda: pvz., sūduviai nukapoja katinams uodegas, kad žiemą įleidžiant ar išleidžiant juos į lauką, mažiau šalčio į trobą prieitų. Sūduviai kepa skanią duoną ant ajerų lapų; mėgsta dainuoti vingrių melodijų vienbalses dainas; jų krašte – seniausia Lietuvoje kanklininkų ansamblis.

Sūduva – plačių lygumų ir derlingų žemių kraštas, kur net akmenį sunku surasti. Laukų platybėse sutūpusios medžiais apsodintos sodybos atrodo tarsi žalios salos. Matyt, visi akmenys ir kalneliai susirinko Sūduvos pietvakariniame kampe – prie gražuolio Vištyčio ežero (čia yra Vištyčio regioninis parkas)

Sūduvą kerta europinė Šiaurės-Pietų automagistralė „Via Baltica“, o Kalvarijos muitinė - svarbiausi šalies vartai į Lenką bei Vakarų Europą; Kybartai - viena iš svarbiausių Lietuvos ir Rusijos pasienio muitinių.

http://www.travel.lt/turizmas/selectPag ... anguage=lt

Kadangi pradėjau rinkti Lietuvos pašto ženklus (nuo 1990 metų) pagalvojau, kad visai įdomu būtų temą šiek tiek praplėsti ir kartu surinkti kitus filatelinius produktus būtent Suvalkijos tema (kartmaksimumai, proginiai vokai ar vokai su proginiais "suvalkietiškais" anspaudais ir pan., nors dar galvoju ar neužteks apsiriboti tik vokais žbelgiant į dabartinių pašto leidinių nesveikas kainas ). Kaip matom iš Tomo tinklapio lituanica on stamps, dažnai pasitaiko, kad tos sąsajos būna gan ne visai tiesioginės, bet prasmingos tai norėčiau paprašyti pagalbos, pasiūlymų ir patarimų.

Filateliniai produktai Suvalkijos tematika 1990-1993:

Puikiai. Gerai sugalvota!
Galima ir kitus regionus rinkti: Dzūkija, Aukštaituja, o kur Žemaitija.

Žinoma. Aš tiesiog pasirinkau Suvalkiją kaip savo kraštą . Taip pat gal kas žinot apie tuos vokus, nelabai suprantu kaip ten jie leidžiami, nes pašto tinklapio kataloge nerasi tokių vokų kaip pavyzdžiui tas, kuris skirtas Marijampolės Jono Jablonskio gimnazijai arba Kovo 11-osios vokas su specialiu proginiu anspaudu Petrui Klimui atminti, kieno iniciatyva jie gali būti leidžiami ? Net nežinau kur įsigyti būtent tokių vokų, kažin ar neteks pirkyje kur juos ir aptikau pas kažkokį robiną, bet ten jų kaina kiek supratau iš kitų parduodamų vokų, bent triguba, pridėjus siuntimą gautųs mažiausiai keturguba .

Toronto lietuvių filatelistų draugijos išleistas vokas su arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu. Įdomus dar ir tuo, jog yra su dviem, specialiais anspaudais nuvertintais, Vatikano pašto ženklais skirtais Lietuvai.



Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės. Buvo jauniausias, aštuntas, vaikas šeimoje. Po trejų metų neteko motinos, o dešimtmetis liko visišku našlaičiu.

1879–1886 m. mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje, bet mokslus turėjo nutraukti dėl prasidėjusios kaulų džiovos, kurią kentė iki gyvenimo pabaigos.

Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 d. 1934 m. arkivyskupo Jurgio Matulaičio kūnas iškilmingai perkeltas iš Kauno katedros kriptos į Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, kurioje specialiai įrengtas kapas Jėzaus Širdies koplyčioje.

Būčiau dėkingas, jei kas nors rekomenduos panašius užsienyje išleistus vokus Suvalkijos tematika.