Pagalvojau, kad būtų įdomu ir tokią temą apie keisčiausius ženklus turėti

Taigi, pradėsiu nuo Lietuvos - ne visi žino, kad būtent mūsų šalyje buvo išleisti pirmieji pasaulyje ženklai su plikomis moterimis.

Trumpas kultūrologinis diskursas - ikikariniais metais seksualumas vis dar buvo tabu. Moterys, kurių sijonai nedengdavo kelių, iškart būdavo identifikuojamos aplinkinių, kaip prostitutės. Maudymosi kostiumėliai būdavo su ilgomis rankovėmis, pantalonai - iki pat pėdų...

Taigi, buvo 1921 metų ruduo, kai Lietuvos paštas Kaune ėmė pardavinėti naują, antrąją oro pašto ženklų laidą, išleistą 100 tūkst tiražu. Skandalas kilo tą pat dieną: pašto ženkluose buvo pavaizduotos plikos mergos!!! Na, tiek to, ne visai mergos, o sparnuoti angelai. Ir, kad būtų ne taip gėda, nusisukę - papai tada nesimato. Ale vis vien - pliki užpakaliai, plikos kojos!!!

Jau po kelių dienų šių pašto ženklų pardavimas buvo sustabdytas, nors prie Kauno pašto pirkėjų eilės rinkdavosi dar prieš pradedant darbą. Į vietinius pašto skyrius šie ženklai taip ir nepakliuvo. Neparduotas likutis (keliasdešimt tūkstančių serijų) buvo perduotas užsienio prekeiviams.

Gal dėl to, kad šiais ženklais taip susidomėjo tuometiniai kolekcionieriai, jie ir nėra labai reti - nesusinaudojo laiškams, neantspauduoti pasitaiko bene dažniau už antspauduotus.

Dar viena įdomybė: dėl kilusio skandalo dailininkas, piešęs ženklus, nutarė likti nežinomu. Manoma, kad ženklų autorius buvo Adomas Varnas - tai veik neabejotinai rodo ženklų stilius, šriftai. Taip pat šį dalyką lyg ir patvirtino kai kurie tuometiniai gandai. Visgi, A. Varnas nutarė geriau nesiskelbti, taigi, vienareikšmiškai identifikuoto autoriaus Antroji Lietuvos oro pašto laida neturi.

Tikrai įdomu, manau, po šio aprašymo tikrai būtinai įsigysiu šią ypatingą seriją Iš kur ėmiai informaciją jei ne paslaptis?

Kažin kada prieš 20 metų skaičiau straipsnį (jau net neatsimenu kur), kuriame buvo paminėta, kad pirmi plikas mergas pašto ženkluose atspausdino lietuviai, ir kad dėl to buvo baisus skandalas, per naktį stovinčios pirkėjų eilės, etc...

O kai kurie kiti dalykai - dar ir iš katalogų bei dar iš kažkur... Nugi susideda ta info, susideda

Šiaip keletas keistų arba įdomių faktų apie pašto ženklus:

Rowland Hill, pirmųjų pasaulyje pašto ženklų išradėjas, šią genialią mintį surezgė visai netyčia: jis tiesiog pamatė, kaip laiškanešys atnešė laišką nuo mylimojo jaunai jo kaimynei, o pastaroji laišką tiesiog pavartė, pavartė, atrado ant voko slaptą pranešimą ir, patenkinta, pareiškė paštininkui, kad nemokės. Rowland Hill, paanalizavęs situaciją, suprato, kad pašto išlaidas turi apmokėti ne gavėjas, o siuntėjas, dar daugiau, apmokėjimas turi būti išankstinis, kad neapkrauti paštininko darbais. 1840 įvedus naujoves, Anglijos karališkasis paštas iš įstaigos, buvusios tragiškai nuostolinga, tapo nepaprastai pelninga vos per kelerius metus. Ir tai nepaisant to, kad laiško siuntimo kaina buvo sumažinta bent keletą kartų.

Pirmieji valstybinio pašto laiškai dažniausiai nebūdavo gabenami į namus. Žmonės turėdavo ateiti jų atsiimti į pašto skyrius - taip būdavo pigiau. Legenda byloja, kad gabenimas į namus buvo pradėtas 1863, kai JAV vyko pilietinis karas. Kažkokį Cleveland miesto pašto viršininką visiškai užveikė minios moterų, besigrūdančių prie pašto ir laukiančių pranešimų iš fronto, o paskui raudojančių, gavus pranešimą apie artimo žmogaus mirtį. Taigi, pašto viršininkas nutarė, kad geriau jau paišlaidauti ir nugabenti laiškus tiesiai žmonėms į namus. Praktika ilgainiui pasiteisino ir visuotinai paplito.

Vienintelė pasaulio valstybė, kuri niekad nerašo savo pavadinimo ant pašto ženklų - tai Didžioji Britanija. Kažkada savo pavadinimo nerašydavo ir kitos šalys, tačiau kai susikūrė Pasaulinė Pašto Sąjunga (Universal Postal Union, UPU), gan greitai buvo įvestas reikalavimas, kad pašto ženkle būtų nurodomas šalies vardas. Vienintelė išimtis padaryta pašto ženklų išradėjams anglams.

Kita angliška keistenybė: visi be jokių išimčių Didžiosios Britanijos pašto ženklai vaizduoja šios šalies valdovą. Pirmieji - karalienę Viktoriją, vėlesni - karalių Jurgį, paskutiniai - karalienę Elžbietą. Dar daugiau, iki pat XXa. vidurio tai buvo išvis vieninteliai žmonės, vaizduoti Didžiosios Britanijos pašto ženkluose ir tik vėliau buvo imti spausdinti ir kitų asmenybių atvaizdai. Bet visada - tik kartu su esamu Britanijos valdovu.

Japonijoje iki jos suklestėjimo antroje XXa. pusėje labai populiarus buvo padirbinėjimas. Padirbinėjama buvo viskas, kas papuola, įskaitant ir pašto ženklus - norint, buvo galima padirbtų nusipirkti 10 kartų pigiau. Ir siųsti laiškus su jais. Tačiau ant visų padirbtų pašto ženklų būdavo smulkutis užrašėlis, hieroglifiukas, reiškiantis falsifikatą. Priežastis paprasta: už pašto ženklų bei pinigų padirbinėjimą buvo taikoma mirties bausmė. Tačiau, esant užrašui "falsifikatas", ženklas būdavo nelaikomas padirbtu, o tik sąžiningai atliktu, bet klaidingai pašte panaudotu grafiniu atvaizdu.

Kanada leidžia personifikuotus pašto ženklus. Kitaip tariant, jūs galite nusipirkti specialius pašto ženklus, ant kurių bus atspausdinta bet kas, ko tik jūs norite. Aišku, su sąlyga, kad piešinys neperžengs padorumo ribų. Tam, kad ženklai būtų identifikuojami (nustatomas jų tikrumas), juose naudojami specialūs bar-kodai.

Izraelio pašto ženklų klijai yra košeris. Klijų komponentus ir gamybą pilnai kontroliuoja rabinai, išmanantys, kas yra košerinis maistas ir kaip jis turi būti ruošiamas. Todėl tik Izraelio pašto ženklus gali laižyti net ortodoksiškiausiai nusiteikę žydai.

Žydai teisūs, kad pašto ženklų klijus nagrinėja, kaip maistą: kai aplaižote pašto ženklą, gaunate maždaug 1/10 kalorijos. Maždaug tiek maistinių medžiagų, esančių kazeine, pasilieka ant jūsų liežuvio. Skanaus

Dar vienas faktas apie klijus: plačiai žinoma, kad pašto ženklų klijai - tai mėgstamiausias tarakonų maistas. Tiesa, ne visi klijai - tam tikra dalis šiuolaikinių pašto ženklų turi sintetinius klijus. Tuo tarpu skanieji, mėgstami tarakonų, daromi iš kazeino ir būdingesni senoviniams pašto ženklams.

Ir pabaigai - ne faktas, ne legenda, o tiesiog anekdotas:
Kai išleido pašto ženklus su Chruščiovu, žmonės ėmė labai skųstis, kad šitie nauji pašto ženklai kažkokie nekokybiški, nelimpa prie voko. Pašto administracijai nelipimo priežasčių nustatyti nepavyko, tada reikalo ėmėsi KGB. Ir nustatė, kad žmones spjaudo ne į tą ženklo pusę.

Gran Chaco karas dėl pašto ženklų.

1932 metais prasidėjo pašto ženklų konfliktas, pasibaigęs kruvinu karu. Prasidėjo viskas nuo neaiškios teritorijos, atlikusios po Pietų Amerikoje vykusių karų - Gran Chaco. Teritorija visai patiko Bolivijai, kuri savo pretenzijas pareiškė, išleisdama pašto ženklą. Jame Gran Chaco buvo pažymėta, kaip Bolivijos dalis, pavadinta Chaco Boliviano. Į tai labai staigiai sureagavo kita šalis - Paragvajus, išleisdamas ženklą, kur ta pati teritorija buvo pažymėta, kaip Chaco Paraguayo. O tada jau Bolivija ėmėsi karinių veiksmų... Kruviname kare laimėjo Paragvajus, kuris 1935, pažymėdamas savo pergalę, išleido tokį pat, tik kitos spalvos ženklą su papildomu užrašu Oficial. 1938 Gran Chaco regionas buvo galutinai atiduotas Paragvajui tarptautiniais susitarimais.

Kitoje temoje Drs jau minėtas pašto ženklas su apverstu lėktuviuku neseniai pakliuvo į pasaulines geltonąsias naujienas: kažkoks Floridoje gyvenantis žmogėnas, siųsdamas paštu savo prabalsuotą biuletenį, nutarė užklijuoti pašto ženklą ant voko. Noras natūralus, tačiau žmogus, pasiknisęs stalčiuose nerado nieko geresnio, nei kelių šimtų tūkstančių dolerių vertės Apverstoji Dženė (Inverted Jenny). "Neteisingas" pašto ženklas buvo aptiktas ir dėl jo kilo milžiniškas triukšmas.

Tiesa, visgi istorija baigėsi šnipštu: kas konkrečiai siuntė savo biuletenį su šiuo ženklu, išsiaiškinti taip ir nepavyko, dar daugiau - tik po kelių mėnesių galutinai paaiškėjo, kad ženklas nėra tikras.

Brangiausia visų laikų filatelinė retenybė - tai ne pašto ženklas, o visas laiškas, 1847 metais išsiųstas iš Mauricijaus į Bordo (Bordeaux), Prancūziją. Laiškas buvo dėl Bordo vynų siuntos užsakymo į Mauricijų, todėl dažnai vadinamas tiesiog Bordo voku (Bordeaux cover).

Ant voko užklijuoti du pašto ženklai, abudu - garsieji Mauricijai: vienas - vieno penso oranžinis, kitas - dviejų pensų mėlynas.

Šį laišką, besikapstydamas tarp senų dokumentų, 1902 metais atrado 12-metis prancūzų vaikinukas, pats rinkęs pašto ženklus. Neseniai jis buvo perskaitęs kažkokiame žurnale, kad Mauricijaus pašto ženklai yra nepaprastai brangūs. Taigi, vaikinukas, atpažinęs retenybes, nunešė voką pašto ženklų prekeiviui, kuris sumokėjo net 40 tūkstančių frankų - tais laikais ši suma buvo neįtikėtinai didelė.

Laiškas vėliau buvo kelis kartus perparduotas už nežinomas sumas. Vienas iš jo sąvininkų buvo ir pagarsėjęs kolekcionierius Arthur Hind. 1963 metais laiškas buvo dar kartą parduodamas aukcione - pirkėjas jį įsigijo už 78 tūkstančius dolerių. Vėliau laiškas dar kelis kartus keitė sąvininkus, kol 1993 metais David Feldman S.A. aukcione, Šveicarijoje, buvo parduotas už 5 milijonus dolerių (beje, būtent šios firmos surengtame aukcione už švedišką Tre Skilling Yellow retenybę 1996 metais buvo sumokėti 2,2 milijonai dolerių). Šis kainos rekordas yra nesumuštas iki šiol.

Čia turėtų būti prie brangiausių, žymiausių ir t.t. Nieko keisto, kad už tokį dalyką buvo tiek paklota įsivaizduokim kiek mokėtų už Tre Skilling Yellow ir tą magenta spalvos ženklą kartu priklijuotus ant seniai seniai siųsto voko